Artūras Paulauskas apie Lietuvos įstojimo į NATO užkulisius ir organizacijos pokyčius

Artūras Paulauskas – žmogus, atstovavęs Lietuvą pirmajame NATO vadovų susitikime, kai Lietuva tapo pilnateise organizacijos nare. Jis gali papasakoti ne vieną istoriją, apie tai, kas vyko tuometinės Europos politikos ir diplomatijos užkulisiuose. Taip pat šis politikas aiškiai dėsto savo nuomonę apie NATO organizacijos pokyčius ir tikina, kad pagaliau Europa pradeda vis daugiau kalbėti apie tai, jog kibernetinė ataka – tai irgi šalies užpuolimas.

– Jūs esate vienas iš tų žmonių, kuris rūpinosi Lietuvos patekimu į NATO ir gali praverti tuometinės Europos politikos užkulisių duris. Kaip vyko šis procesas?

– Daugelis Europos šalių lyderių manė, kad šis mūsų noras – nepasiekiama svajonė. Tačiau šiam tikslui suburta komanda įgyvendino tai, ko siekė. Negana to, Lietuva įstojo į abi organizacijas – ir Europos Sąjungą (ES), ir NATO.

Didžioji Europos valstybių dalis mūsų šalį matė tik ES, todėl šiuo atžvilgiu didelę reikšmę turėjo amerikiečių nuomonė – juk jie yra dominuojantys NATO organizacijoje. Taigi buvo nemažai dirbama Jungtinėse Amerikos Valstijose, labai daug padarė JAV gyvenantys lietuviai, per pasiruošimo laikotarpį Lietuvoje sulaukėme nemažai svarbių JAV politikos atstovų vizitų. Kaip tuometiniam Seimo pirmininkui man teko garbė vadovauti politinei parlamento delegacijai per susitikimus Europos šalyse. Apsilankėme beveik visose Europos valstybėse – pradedant Portugalija, baigiant Lenkija. Vizitų metu dalyvavome diplomatiniuose ir parlamentiniuose susitikimuose. Dažniausiai girdimos frazės buvo dvi: klausimas, kam Lietuvai reikalinga NATO ir siūlymas pasirinkti vieną iš organizacijų (ES arba NATO). Pavyzdžiui, Vokietijos Budenstago deputatai per oficialų susitikimą teigė, kad į NATO nepateksime todėl, kad Rusija niekada nesutiks, jog mes būtume šios organizacijos nariai. Mes, žinoma, viską išklausėme, bet per vakarienę Bundenstago pirmininkas pirmą kartą labai delikačiai pasakė, kad mūsų siekis jiems suprantamas ir jie galbūt mus rems. Buvo ir daugiau panašių situacijų, bet, ko gero, labiausiai stebino neoficialios kai kurių Europos šalių lyderių nuomonės apie ES – jiems nepatiko organizacijoje plėtojama „vienoda pastatų spalva, tokie patys šaligatviai“ ir t.t.

Įstojimui į NATO buvo ruošiamasi 10 metų, o paskutiniai ketveri metai (2000–2004) – tai tapimo NATO dalimi finalinis laikotarpis, kurio metu priėmėme daug įstatymų, kad įstotume į NATO ir ES. Buvo sukurta įstatymų bazė kariuomenei suformuoti, ypatingai padėčiai ar karui paskelbti. Sutikimas Lietuvą priimti į abi organizacijas buvo politinis sprendimas.

Kai tapome NATO dalimi, dar ilgą laikotarpį nesupratome, kur patekome. Vyravo nuomonė, kad NATO gins Lietuvą, bet nebuvo suvokimo, kad mūsų šalis pati yra šios organizacijos dalis ir kad mes kartu su NATO ginsime savo šalį, jeigu atsiras tokia reikiamybė. Pagrindinis lūžis įvyko po Krymo aneksijos – visi suprato, kad grėsmė yra šalia ir štai Ukraina jau patyrė pirmą smūgį. Apmaudu, kad nebuvo sureaguota į Gruzijos incidentą 2008-iasiais ir Lietuvos krašto apsaugai pradėtas skirti didesnis dėmesys tik nuo 2012-ųjų. Tokiu būdu krašto apsaugos finansavimas iki šiemet išaugo iki 2 proc. Žinoma, prie šių pokyčių prisidėjo ir JAV prezidento Donaldo Trumpo pareiškimai, kad ne vieni amerikiečiai turi nešti NATO naštą. Kitaip sakant, NATO – organizacija, kurioje mes visi esame pilnateisiai nariai ir tai reiškia, kad mes veikiame pagal principą „Visi už vieną, vienas už visus“.

– Apie ką kalbasi pasaulio lyderiai per oficialius susitikimus ir prie pietų stalo?

– Man, kaip laikinai ėjusiam pareigas Lietuvos prezidentui, teko garbė atstovauti mūsų šalį pirmajame NATO vadovų susitikime, kai Lietuva tapo pilnateise organizacijos nare. Buvo labai įdomu diskutuoti su Džordžu Bušu, Gerardu Šrioderiu, Toniu Bleiru, Silvio Berluskoniu – virė karštos diskusijos apie Afganistane vykstančius prezidento rinkimus. Išėjęs iš šio posėdžio supratau, kad šalies prezidentas turi labai gerai išmanyti karinius reikalus.

Neoficialioje aplinkoje dažnai pratęsiamos diskusijos, išsakomos visų nuomonės tam tikrais klausimais, bet dažniausiai visi bendrauja tarpusavyje. Patekau kartą ir į komišką situaciją – per vieną iš susitikimų, kuriame dalyvavo Pietų Amerikos, Karibų jūros ir Europos lyderiai, šalia manęs sėdintis vienos Pietų Amerikos šalies prezidentas klausia „O kaip tokie jauni žmonės tampa prezidentais?“. Aš sakau – „Na, tampa“, o vėliau pasižiūrėjau jo CV – tai jis už mane metais jaunesnis buvo (juokiasi).

– Kaip vertinate NATO pokyčius ir kokią šios organizacijos ateities viziją matote?

– NATO pastoviai ieško naujų saugumo formų ir tai yra būtina, nes vis atsiranda naujų grėsmių. Jau visiems yra žinomas terminas hibridinis karas. Manau, kad kuo toliau, tuo labiau suvoksime, kad didžiausia grėsmė mums kyla iš kibernetinio, o ne tik iš konvencinio karo. Dingusi elektra visoje šalyje gali padaryti daugiau žalos negu konvencinė ataka. Manau, kad ateityje karas, naudojant ginklus, bus vis retesnis reiškinys, nes viskas vyks kibernetinėje erdvėje ir jeigu mes nesaugosime savo informacinės erdvės, tada būsime labai pažeidžiami.

Kiekvienoje valstybėje yra kritinė infrastruktūra – tai infrastruktūra, kuri užtikrina mūsų gyvybinius poreikius: elektra, šiluma, internetas, finansų sistema ir t.t. Galima taip padaryti, kad viskas vienu metu išsijungia ir neveikia. Kai pirmieji tai patyrė estai (po bronzinio kario paminklo nuvertimo Taline), tai Estijos gyventojai pusę dienos negalėjo prisipilti benzino automobiliams, susimokėti pinigų kasoje, padaryti pavedimų bankuose, nes neveikė elektra. Po šio incidento NATO įkūrė kibernetinio saugumo centrą Estijoje ir ten dabar specialistai važiuoja mokytis.

Kol dirbau Nacionalinio saugumo komiteto pirmininku, mes nuolat kėlėme klausimą visuose NATO susirinkimuose: ar kibernetinę ataką būtų galima laikyti šalies užpuolimu? Visą laiką buvo vengiama į tai atsakyti, bet, kiek dabar matau, jau linkstama link to, kad kibernetinė ataka bus laikoma šalies užpuolimu, pradedama kalbėti apie bendrą NATO šalių kibernetinio saugumo sistemą.

Kol esame NATO ir ES organizacijų dalis, galime jaustis saugiai. NATO šiandien atlieka savo darbą, atgraso visus potencialius priešininkus ir priverčia susimąstyti, ar verta pradėti karinius veiksmus prieš kurią nors valstybę. NATO dalimi esanti valstybė yra stipri, todėl nebūtų lengva ją užpulti – tai padariusi šalis gautų tinkamą atkirtį. Dabar yra labai aišku, kad mes nesame vieni lauke, todėl su mumis turi ir privalo skaitytis kiekviena šalis. Manau, kad NATO Lietuvai yra būtina laisvo gyvenimo sąlyga.